2013 metų Europos voras
Paprastasis urvavoris – Atypus affinis Eichwald, 1830
Paprastasis urvavoris Atypus affinis Eichwald, 1830, priklauso Atypidae (Urvavorių) šeimai. Tai vieninteliai centrinėje Europoje paukštėdoms (Mygalomorphae) atstovaujantys vorai, tai vorų grupė, kuriai būdingas ortognatinio tipo burnos aparatas, kuomet cheliceros nukreiptos į priekį ir yra lygiagrečios. Pasaulyje žinomos 3 šeimai Atypidae priklausančios gentys, kuriose yra 49 rūšys. Trys (centrinės) Europos rūšys – nuo mažiausios iki didžiausios – sieninis urvavoris Atypus muralis, juodasis urvavoris Atypus piceus ir paprastasis urvavoris Atypus affinis; pastaroji rūšis yra dažniausiai sutinkama vakarų Europoje. Jų gausumas kiekvienoje šalyje yra skirtingas. Vokietijoje pats dažniausias yra paprastasis urvavoris, tuo tarpu Austrijoje iš šių trijų rūšių jis rečiausias. Šiai genčiai priklausantys vorai yra įtraukti į daugelio šalių Raudonąsias knygas, kuriose rūšis priskiriama nykstančioms ar prie išnykimo ribos esančioms.
Šie vorai susiję su kseroterminiais regionais ir todėl randami sausose, smėlėtose ir saulėtose bei šiltose buveinėse. Randami pušynuose, sausuose skardžiuose – dažniausiai nukreiptuose į pietinę pusę, taip pat nederlingose pievose. Kitaip nei kitos rūšys, Atypus affinis randamas lygumose ir kalvose (iki 600 m) ir daugiausiai sutinkamas vakarinėje ir šiaurinėje (centrinės) Europos dalyje.
Patinėlio kūno ilgis (išskyrus burnos aparatą) yra 7-10 mm, patelės 10–15 mm. Patinėlių didžioji kūno dalis tamsiai juoda, patelės yra tamsiai rudos, o jaunikliai dažnai pastebimai blyškesni. Krūtininė plokštelė (sternum) gali būti kiek šviesesnė.
Ilgos užpakalinės verpiamosios karputės yra iš trijų segmentų. Tai skiriamasis A. affinis požymis. Atypus piceus turi nepigmentuotą pusę žiedo ant terminalinio segmento – todėl atrodo tarsi turėtų 3½ segmento, o Atypus muralis turi keturių segmentų verpiamąsias karputes. Atypus affinis taip pat turi nepigmentuotą sritį pirmosios girnelės apikalinėje išorinėje pusėje.
Gyvūnai gyvena po žeme esančiuose 10-30 cm ilgio vamzdeliuose, kuriuos jie patys iškasa ir padengia šilku. Po žeme šis tinklas sudaro 1 cm pločio ir 10 cm ilgio “gaudomąjį vamzdį“, užmaskuotą aplinkui esančiomis žemės dalelėmis. Voras tūno vamzdelyje ir tyko kol vabzdys užlips ant antžeminės dalies. Aukai įkanda iš apačios per vamzdelį ir tuomet įtraukia į vidų, vėliau ši atsiradusi skylė sutaisoma. Paprastai grobį sudaro skruzdėlės, vabalai, ir net dviporiakojai ir šimtakojai.
Jūs dažnai galite surasti patinus vėlyvą rudenį veisimosi metu, aktyviausi jie yra nuo rugsėjo iki lapkričio. A. piceus aktyvumas yra kitoks, didžiausias aktyvumas pastebimas nuo gegužės iki birželio mėnesių. A. affinis patinas ieško partnerio ant žemės, drebina gaudomąjį vamzdelį ir tuomet poruojasi žemutinėje tinklo dalyje. Čia taip pat dedami ir kiaušiniai. Kiaušiniai yra saugomi po žeme esančiame kokone, nežymiai padidėjusioje lizdo dalyje. Jaunikliai išsirita rudenį ir žiemoja nesimaitindami motinos vamzdelyje. Pirmosiomis šiltomis dienomis jie jį palieka (nuo ankstyvo iki vėlvyvo kovo) ir išplinta oro pagalba. Jauniklių gali būti iki 100. Šie vorai ilgaamžiai, išgyvena net iki 8-10 metų.
Jeigu rudeninio pasivaiksčiojimo metu aptiksite šios rūšies voro patinėlį, bėginėjantį ant žemės ir ieškantį patelės, jūs turite puikią galimybę matyti Metų Vorą. O galbūt jūs atrasite puikiai užmaskuotą vamzdelį. Bet kuriuo atveju: „Verta į jį atkreipti dėmesį ir tai tikrai nepakenks ir neišgąsdins“.
Christoph Hörweg & Marija Biteniekytė
